Krivaitis (Krivka) Česlovas
(1921 m. liepos 18 d. Žebertonių k., Kietaviškių valsč., Trakų apskritis – 2004 m. rugpjūčio 17 d. Kernavėje, palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje) - kunigas, monsinjoras. 1928-1932 m. mokėsi Žebertonių pradžios mokykloje. Paskui mokėsi Gilučių pradžios mokykloje – (nuo 1932 m. lapkričio 14 d. iki 1933 m. gegužės 30 d.) ir baigė ketverių metų pradžios mokyklos kursą. Mokykla veikė Gabriliavos kaime. 1933 m. rugpjūčio 30 d. įstojo į Kaišiadorių Valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. 1939 m. birželio 15 d. išstojo iš jos. Baigęs Kaišiadorių gimnazijos šešias klases ir išlaikęs patikrinamuosius egzaminus 1939 m. rugsėjo 6 d. įstojo į tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos pirmąjį licėjinį kursą, 1940 m. perkeltas į antrąjį licėjinį kursą ir 1940 m. rugsėjo 5 d. išstojo iš jo. 1940 m. rugsėjo 16 d. įstojo į Kaišiadorių gimnazijos aštuntąją klasę. Besimokydamas gimnazijoje priklausė skautų organizacijai. 1941 m. baigė aštuonių klasių gimnazijos kursą. Tuo metu Krivkos pavardę pasikeitė į Krivaičio. Gavęs brandos atestatą – 1941 m. vasarą lankė Trakuose pedagoginius kursus ir įsigijo mokytojo cenzą, o rudenį įstojo į VDU Teolologijos fakultetą, kurį baigė 1945 m. Kunigo šventimus gavo 1945 m. birželio 10 d. Kaišiadorių katedroje. Paskirtas Žiežmarių vikaru ir mokyklų kapelionu (iki 1946 m.). Paskui buvo Žilinų parapijos klebonu (1946-1950). 1950-1957 m. buvo Vilniaus arkivyskupijos, su pertraukomis ir Panevėžio vyskupijos, kurijų kancleris, kurį laiką (1951-1961) buvo ir Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonas. Čia pastatydino parapijos namus (juose 1961-1992 buvo įsikūrusi Vilniaus arkivyskupijos kurija), Č. Krivaičio lėšomis šventoriuje pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra (1957 m., skulpt. A. Kmieliauskas). Nuo 1959 m. Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninkas. 1961 sausio 30 d. Metropolinė Vilniaus kapitula išrinko Krivaitį Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru. Juo buvo 18 metų (iki 1979 m.). 1962-1965 m. stebėtojo teisėmis dalyvavo Vatikano II susirinkimo sesijose. Nuo 1965 m. vasario 10 d. buvo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturginės komisijos pirmininkas. Rūpinosi Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagrindinių dalių parengimo. 1979-2004 m. buvo Kernavės klebonas. Jo rūpesčiu suremontuota bažnyčia, įrengtos Kryžiaus kelio stotys, pastatyta klebonija, parapijos namai, senojoje klebonijoje įkurtas sakralinis muziejus. |
Viktoras Alekna
(1915 m. kovo 19 d. Pašlynyje, Raseinių valsčius – 2008 m. sausio 30 d. Vilniuje, palaidotas Širvintų kapinėse) –Lietuvos žurnalistas, politinis kalinys, poetas, prozininkas, literatūrologas, vertėjas, mokytojas, rašytojas, daug metų tyrinėjęs poetėsSalomėjos Nėries kūrybą ir dažnai vadinamas Salomėjos Nėries metraštininku.Baigė Raseinių gimnaziją. 1933 – 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lotynų kalbą, lietuvių literatūrą ir pedagogiką.
1937–1938 m. buvo karo tarnyboje Lietuvos karo mokykloje. Dirbo „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. 1938–1945 m. mokytojavo Raseinių žydų, Alytaus, Kauno, Laukuvos gimnazijose. 1945 m. suimtas, kalėjo Vorkutoje, ten susipažino su savo žmona. 1957 m. grįžo į Lietuvą, Švenčionėliuose dirbo melioracijoje, Švenčionėlių internatinės mokyklos žemės ūkio vedėjas, 1960–1975 m. mokytojavo Jonavos rajono Skarulių aštuonmetėje mokykloje ir Širvintų raj. mokyklose. 1967 m. Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1976 m. gyveno Kantrimiškyje (Širvintų raj.), nuo 1998 m. Vilniuje. 1990–1991 m. Širvintų 1-ojoje vidurinėje mokykloje dėstė tikybą, 1991–1992 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete – kalbos kultūrą. Kūryba Pirmieji rašiniai buvo išspausdinti 1931 m. leidiniuose „Karys“ bei „Ūkininko patarėjas“, vėliau – „Rytas“, „Pavasaris“, „Židinys“, „Lietuvos mokykla“, o 1935–1940 m. daugiau kaip 40 recenzijų žurnale „Naujoji Romuva“. 1937–1938 m. žurnale „Kariūnas“ išspausdino eilėraščių ir apsakymų. Nuo 1957 m. savo rašinius spausdino Švenčionėlių rajonolaikraštyje „Naujas gyvenimas“, laikraščiuose „Tarybinis mokytojas“, „Tiesa“, „Literatūra ir menas“, Širvintų rajono laikraštyje „Lenino keliu“, žurnale „Kultūros barai“, rajono laikraštyje „Širvinta“, savaitraštyje „Dienovidis“ bei laikraštyje „Apžvalga“. Iš viso periodikoje išspausdino daugiau kaip 750 įvairaus pobūdžio rašinių. 1980 m. „Literatūra ir kalba“ XVI t. išspausdino S. Nėries poezijos dažnumų žodyną. Parengė S. Nėries kūrybos tritomį, išleistas 1984 m. |
Ignas Šeinius
Gimė Šeiniūnuose, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907–1908 m. Kaune lankė „Saulės“ mokytojų kursus. 1908 m. Peterburge eksternu išlaikė egzaminus, suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909–1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Vienybė Lietuvninkų“, „Aušrinė“ ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis“. Kūrybą spausdino leidiniuose „Vaivorykštė“, „Santara“.
1912–1915 m. studijavo meno filosofiją Maskvoje, A. Šaniavskio liaudies universitete. 1915 m. pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą. 1917 m. išėjo pirmoji Šeiniaus knyga švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff. 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis. 1919 m. paskirtas Lietuvos atstovybės Stokholme spaudos biuro vedėju. 1920–1921 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje.1924–1927 m. dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Tautininkams uždarius atstovybę Skandinavijos šalyse, kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. grįžo į Lietuvą. 1933–1934 m. ėjo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas. 1935–1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju, įsteigė ir redagavo dienraštį „Vakarai“. 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Lietuviškai daugiau neberašė, vėlesni kūriniai buvo švedų kalba, iškiliausias iš jų yra romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.). |
Irvis Šeinius
Irvis Šeinius gimė 1922 m. Švedijoje, rašytojo, diplomato, visuomenės veikėjo Igno Šeiniaus ir švedės Gertrudos Sydoff šeimoje. 1929-1933 m. mokėsi Motėjaus pagrindnio lavinimo mokykloje, o 1933 - 1943 m. - Norra Latin gimnazijoje. Studijavo teisės mokslus Stokholmo aukštojoje mokykloje. Daugiau nei 40 metų dirbo teisėju Šiaurės Švedijoje.
1994 m. Irvis Šeinius grįžo į Stokholmą. tarsi pratęsdamas tėvo diplomatinę veiklą, aktyviai įsijungė į „Rotary“ klubo veiklą, organizuoja materialinę ir dvasinę pagalbą Širvintų krašto žmonėms. Su dideliu entuziazmu dalyvauja Švedijos ir Lietuvos draugijos veikloje, remia tėvo raštų leidimą. 1997 m. Klaipėdoje išleista Irvio Šeiniaus poezijos knyga „Lietuviška išmintis“, 2002 m. - romanas „Šiaurės Lotynija“. Pagrindiniai kūrybos motyvai - meilė ir pagarba Lietuvai, jos žmonėms ir gamtai, lietuviškumo aukštinimas. Ypatinga reikšmė Irvio Šeiniaus kūryboje suteikiama Šeiniūnams, Bagaslaviškiui, jų apylinkėms ir čia gyvenantiems žmonėms - kaip gimtinės meilės, idealizmo ir tautiškumo simboliui. Irvis Šeinius kasmet lankosi Širvintose. Nuo 1998 m. yra Vaikų labdaros fondo „Širvinta“ garbės prezidentas, aktyviai prisideda dvasine ir finansine parama. 1995 m. jis įsteigė prie Švietimo skyriaus Igno Šeiniaus fondą gabiems vaikams remti. Šis fondas nuolat papildomas Irvio Šeiniaus lėšomis. Irvis Šeinius yra Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos Šeiniūniečių klubo rėmėjas. Jo dėka mokiniai gali pažinti literatūrinę Lietuvą, organizuoti įvairius renginius, turtinti muziejaus fondus. |